XIX-ojo amžiaus medikai aprašė 97 jo sukeliamas ligas, reformatorė Gabrielle Chanel jį pasmerkė, o Christianas Dioras netrukus vėl grąžino į mados leidinių puslapius. Jis – tai korsetas, keturis šimtus metų moterų vadintas tiek kankinimo instrumentu, tiek svarbiausia aprangos detale, tačiau savo istoriją tęsiantis ir šiandien. Net, ironiška, ant dviguba C raide paženklinto podiumo. Nors kalbėdami apie ekonomines krizes mados istorikai dažnai pasitelkia sijono ilgio ar batelių pakulnės aukščio analogijas, nuo šešioliktojo amžiaus vidurio moterišką (o kartais – ir vyrišką bei vaikišką) liemenį juosęs korsetas keitėsi kartu su jo dėvėtojos padėtimi visuomenėje, nuotaikomis bei grožio idealais.
Tarsi lakmuso popierėlis, jautriai reaguojantis į kiekvieną socialinį ar estetinį pokytį, korsetas nuo Renesanso Venecijos iki XX-ojo amžiaus vidurio Paryžiaus bylojo ne tik apie tobuliausia laikytą liemens apimtį, bet ir naujų meno krypčių formavimąsi, svarbiausius mokslo išradimus, net moterų požiūrį į sportą. Tiesa, šiandien klasikinį korsetą atkartojančios konstrukcijos dažniausiai matomos nebent ant aukštosios mados podiumo ar istorinių filmų kadruose, tačiau vienu iš moteriškumo simbolių tapęs drabužis žavi ir XXI-ojo amžiaus kūrėjus. Ypač tuos, kurie nori geriau pažinti šį tą gerokai sudėtingesnio nei pati korseto sandara – moters psichologiją.
Nuo medicinos iki mados
Mados istorikai sutinka, kad turbūt nepavyktų rasti moteriško drabužio, kuris būtų sukėlęs daugiau ginčų bei diskusijų nei korsetas. Ar garbingos padėties visuomenėje demonstravimas pateisina padidėjusią persileidimo ar inkstų ligų riziką? O vos keturias dešimtis centimetrų siekianti liemens apimtis – kasdieninį suveržimo ritualą? Šių laikų kostiumo istorijos žinynuose pasakojama apie situacijas, kai vestuvių ceremonijos metu nuotakos dėl jaudulio ir laisvai kvėpuoti trukdančio per smarkiai suveržto korseto uždusdavo ir… praėjus keletui valandų būdavo palaidojamos toje pačioje bažnyčioje. Tai paaiškina, kodėl korseto nauda moters grožiui bei sveikatai kvestionuojama dar nuo tada, kai šis drabužis išpopuliarėjo XVI-ojo amžiaus pradžios Šiaurės Italijoje.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad korseto prototipas buvo atrastas kasinėjant Knoso rūmų griuvėsius Kretos saloje, o Romoje bei Pompėjoje pastebėtos mozaikos ir sienų piešiniai, kuriuose vaizduojamos moterys, dėvinčios krūtinę iškeliančius ir liemenį suveržiančius drabužius. Tenka pabrėžti, kad tai – tik retos išimtys kūno laisvumą bei lengvomis draperijos krintantį audinį propagavusioje Antikos kultūroje.
1939- ųjų Irvingo Penno nuotrauka žurnalui „Vogue“
–
Pasak amerikiečių mados istorikės Valerie Steele, tikslios renesansinio korseto (jų rasta ir vėlyvųjų viduramžių didikų kapavietėse, tačiau klasikiniu laikomas būtent renesansinis modelis) atsiradimo vietos bei laiko nusakyti beveik neįmanoma. Paradoksalu, kad viena realiausių pirminių korseto atsiradimo versijų – prancūzų chirurgo Ambroise’o Pare sugalvota ortopedinė metalinė konstrukcija, skirta stuburo ligomis sergantiems pacientams. A. Pare sugalvotas korsetas išskirtinis tuo, kad dėl metalo plokštėse išpjautų skylių buvo ganėtinai lengvas, nesunkiai užsegamas bei nekėlė diskomforto, tačiau idėjai išpopuliarėjus chirurgas nevengė kritikuoti korsetais piktnaudžiaujančių mados gerbėjų. Nors metalines konstrukcijas to meto kūrėjai greitai pakeitė lengvesnėmis, o tolimesnė drabužio išvaizda bei sandara dar ne kartą kito, korsetas ir šiandien naudojamas kaip ortopedinė priemonė skoliozei gydyti.
Giriamas, kritikuojamas, būtinas
Kartu su korseto tapimu centrine moteriško kostiumo dalimi atsirado ir korsetai vyrams, skirti dėvėti po puošniais švarkais (tai itin būdinga XIX-ojo amžiaus britų dendžiams), taip pat – korseto tipo drabužiai vaikams. Renesanso mąstytojai, nors ir skelbę visapusiškos žmogaus laisvės idėjas, į kūną ragino matyti kaip meno kūrinį, kurį galima formuoti, taisyti jo išvaizdą reikiamomis priemonėmis: „Jeigu augalas bus prižiūrimas ir laikomas tiesiai, augdamas jis išlaikys savo formą. Taip pat derėtų žvelgti ir į vaikus, kuriuos rengiant kūną formuojančiais drabužiais bus galima džiaugtis taisyklinga laikysena bei tiesiomis galūnėmis.“ Vaikiški korsetai populiarūs buvo nuo XVI-ojo iki XIX-ojo amžiaus, mergaitėms jie pradėti taikyti sulaukus dvejų, berniukai specialias ortopedines konstrukcijas segėjo bent iki šešerių metų amžiaus.
Įdomi tema – korseto populiarumas visoje Europoje nepaisant kultūrinių ir religinių skirtumų. Pavyzdžiui, korsetas neatsiejamas ir nuo turtingos italų kultūros, ir ispaniškojo manierizmo, jį dėvėjo tiek anglų puritonės, tiek madingos prancūzės. Tiesa, jeigu putlesnės figūros italės mėgdavo trumpesnį korsetą, iškeliantį krūtinę ir paryškinantį iškirptę, griežta katalikiška ispanų kultūra skatino moters nuasmeninimą – krūtinė būdavo standžiai suspaudžiama, pati konstrukcija sukurta iš metalinių virbų ir dengta aksomu.
XVIII a. pabaigos karikatūra, Didžioji Britanija
–
Neabejotinai įspūdingiausias laikotarpis korseto istorijoje buvo barokas, kuomet iškilo absoliutinės monarchijos, o visai Europai mados tendencijas diktuoti pradėjo Paryžius. XVII-ojo amžiaus antrosios pusės siluetas – ilgas lieknas liemuo, dekoruotas kaspinų kilpomis, vizualiai liekninantis minkštesnis, nebe toks pūstas sijonas, didžiulė iškirptė. Pasak scenografės bei kostiumo istorijos specialistės Virginijos Idzelytės, barokinis moteriškas kostiumas puikiai atspindėjo Versalio rūmų nuotaikas, karaliaus Saulės meilę prabangai. „Liudviko XIV-ojo barokas – savotiškas kultūrinis apogėjus, lėmęs ir išskirtinį dėmesį viršutinei kostiumo daliai, vadinamai korsažu. Jo konstrukcijai naudotos prabangios medžiagos, jis – puošniausia aprangos dalis“, – pasakoja V. Idzelytė.
Scenografės teigimu, korseto kaita puikiai atspindi istorinę bei kultūrinę Europos raidą: „Kas vyksta architektūroje, tapyboje ir net politikoje – tas atsispindi ir gyvenime. Kur mėlynas Italijos dangus, alyvuogės – ten ir putlesnės moterys, gyvenimo džiaugsmas, kur prancūziška rūmų prabanga – ten mada jau kitokia.“ V. Idzelytė pasakoja, kad didžiosios diskusijos dėl korsetų prasidėjo atsiradus rokoko modeliui, kuris moters taliją suverždavo iki keturiasdešimties centimetrų, o jo gamybai naudoti ir banginio ūsai, ir vytelės, ir kaulinės juostelės. Didžiausią mastą ginčai pasiekė XIX-ojo amžiaus antroje pusėje: „Prasidėjus secesijos laikotarpiui pradėjo rastis ir nuomonė, kad korsetas – pavojingas sveikatai, kalbėta apie moters kūno deformaciją. Tai iškilo kartu su visuomenės pokyčiais, nes moterys pradėjo sportuoti, važinėti dviračiais. Šypseną kelia tai, kad netrūko atsirasti ir oponuojančių medikų, klaususių, ar sportas naudingas moters sveikatai.“
Suveržto liemens erotika
Gilinantis į korseto vaidmenį moteriškame garderobe negalima pamiršti, kad šis drabužis ilgainiui tapo moteriškumo simboliu, o itin liekna talija, sukurianti smėlio laikrodžio figūros įspūdį, iki šių dienų laikoma klasikinio grožio etalonu. Korsetas, padėjęs sukurti proporcingo silueto iliuziją, neretai žadindavo ir vyrų smalsumą, tad ir šiandien ne viename istorinio turinio filme galima matyti sceną, kurioje vyras skuba mylimąją „išvaduoti“ iš jos kūną slepiančio standžiai suveržto korseto. Tiesa, istorinėje literatūroje galima rasti ir anekdotinių situacijų, kuriose pasakojama apie vyrus, savo žmonas apkaltinusius neištikimybe dėl vakare pamatyto neįprasto korseto mazgo.
Tai, kad korsetą dėvėti buvo itin svarbu, rodo ir tai, kad XIX-ojo amžiaus vidurio Paryžiuje per metus jų parduota apie 1,2 milijono, o sau didžiąją dalį drabužių siuvusios žemesnio socialinio sluoksnio atstovės taupydavo nebent meistro pagamintam korsetui. Netrukus populiarių dailininkų darbuose pradėtos vaizduoti pusiau nuogos korsetą lėtai nusisegančios moterys, atsirado lengvesnės, laisvesnės korseto interpretacijos, pasiūtos iš švelnaus satino.
1868-ųjų korsetus parduodančios kompanijos „Thomson“ reklama
–
Tiesa, XX-ojo amžiaus pirmojoje pusėje seksualumo bei modernios moters sampratos nuolat kito, o dizaineriai Gabrielle Chanel bei Paulis Poiret moters figūrai suteikė sportiškų ir net berniukiškų bruožų (tiesi figūra, nuleista liemens linija), pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo sugrįžta prie viliojančio liekno liemens, romantiškos Christianio Dioro „New Look“ formos su į suknelę ar švarką įsiūta tvirta konstrukcija. Nors tuo metu klasikinis korsetas jau nebebuvo aktualus, prancūzų mados kūrėjai savo darbuose atkartojo suveržimo nugaroje motyvą, skatino žavėtis lieknu liemeniu bei pilnesne krūtine, apvaliais klubais.
Modernus požiūris
XX-oji amžiaus antroji pusė – jaunų moterų emancipacijos ir seksualinės revoliucijos laikotarpis, kai griežtus išvaizdos kanonus pakeitė individualizmas ir feminizmas, o drabužio vaidmenį formuojant figūrą – sportas, dietos ir net plastinė chirurgija. Korsetas modernioje madoje atsirado tik kaip erotiškas apatinės aprangos elementas arba maišto prieš modernią visuomenę simbolis – korsetus pirmosiose savo kolekcijose pristatė pankų stilių propagavusi Vivienne Westwood, o Jeanas Paulis Gaultier korseto pagrindu scenos kostiumus sukūrė atlikėjos Madonnos turui „Blond Ambition“.
Kas keletą metų įvairios korsetų interpretacijos pasirodo ir XXI-ojo amžiaus kūrėjų kolekcijose. Pavyzdžiui, abstrakčius ortopedinius korsetus ant podiumo užkėlė Alexanderis McQueenas, šilkinę versiją pasiūlė Donatella Versace. Kalbėdama apie šių dienų madą scenografė V. Idzelytė korsetą palygino su fraku, kuris gyvas ir šiandien, tačiau dėvimas labai retai ir itin siauros visuomenės grupės: „Tai – demokratizmo idėjos šių dienų madoje, nes tiek frakas, tiek korsetas seniau būdavo dėvimi kiekvieną dieną, o šiandien tapo puošnios vakarinės aprangos atributais, išliko interpretacijos forma. Autentikos neliko ir teatro scenoje, nes svarbiau vizualika, o ne tikslus atkūrimas, kurį įvertintų tik labai įgudusi akis.“
Jean Paul Gaultier S/S 2012 Couture, Alexander McQueen S/S 2013, Alexander McQueen S/S 2009
–
Chanel S/S 2014 Couture, Jean Paul Gaultier F/W 2012 Couture, Alexander McQueen F/W 2009
–
Šiandien modernios moters garderobe korsetą pakeitė krūtinę pakeliančios liemenėlės bei specialūs figūrą formuojantys apatiniai drabužiai, tačiau šių metų pavasario-vasaros sezono aukštosios mados savaitė Paryžiuje parodė, kad tikras originalus korsetas gali būti įdomus ir XXI-ojo amžiaus mados gerbėjai. Nors kritikai nevengė pajuokauti, kad korsetas pasirodė būtent ant mados namų „Chanel“, prieš beveik šimtą metų pasmerkusių šį drabužį, podiumo, daugelis pritarė, kad stebėti manekenei iš nugaros liemenį veržiantį Karlą Lagerfeldą – unikali patirtis. Galbūt artimiausiu metu miegamajame nereikės pagalbos varstant oda ar metalo akcentais dekoruotą korsetą, tačiau jo istorija XXI-ajame amžiuje dar nesibaigė.
—
Šis tekstas pasirodė 2014-ųjų kovo mėnesio žurnale „MOTERIS“
Nuotraukos style.com, TFS
X
