Yohji Yamamoto, 1986

Jeigu į bet kurią paieškos sistemą suvestumėte žodžių junginį „japoniška mada“, vos per porą sekundžių jūsų žvilgsnį užgrobtų šimtai spalvingų nuotraukų, kuriose žmonės primena lėles, o juos supantis pasaulis – kompiuterinį žaidimą. Vis dėlto tai – tik mažytė dalis įspūdingos mados kultūros, kurią sukūrė tekančios saulės šalis.

Net jeigu „Kenzo“ jums reiškia daugiau nei saldūs kvepalai ar tigras ant madingo džemperio, o prancūziškai skambančio „Comme des Garcons“ šaknimis pagrįstai laikote Tokijų, japoniška mada tikrai nesibaigia pažintimi su keletu garsiausių prekių ženklų. Nepakanka net perskaityti dešimtį knygų apie žymiausius japonų dizainerius, kurių sudėtingas pavardes taisyklingiau nei saviškes taria armija avangardinės mados gerbėjų. Japoniška mada – tai savotiškas fenomenas, sugebėjęs padaryti milžinišką įtaką visai Vakarų mados raidai, bet tuo pačiu išlaikyti neįmenamos mįslės žavesį.

Nupiešti vieną aiškų paveikslą, kuris galėtų atspindėti tekančios saulės šalies kuriamą estetiką, paprasčiausiai neįmanoma. Jeigu niekada nemiegantis Niujorkas klapsi prie kostiumėlių derančiais aukštakulniais, Londonas vis dar laikomas pankų tėvyne, o Paryžiaus neįsivaizduojame be Francoise Hardy ar Catherine Deneuve elegancijos, Tokijo kostiumą tektų konstruoti iš kelių skirtingų drabužių. Tai – ir duoklė tradiciniam kimono, ir suvokimo ribas peržengiančios avangardinės formos, ir virtualaus pasaulio superherojų kostiumai, nužengę į Harajuku rajono gatves.

Įvairialypė bei ištrinanti ribas tarp „tikra“ ir „išgalvota“, japoniška mada net XXI amžiuje sugeba išlaikyti savo neliečiamumą. Ir, atrodo, jai tai visai patinka.

Rytų ir Vakarų romanas

Mados istorikai juokauja, kad aštuntajame dešimtmetyje prasidėjusi japonų invazija į Paryžiaus mados savaitės tvarkaraštį yra įdomesnė net už staiga išplitusią japoniško maisto kultūrą. Mat iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos populiariausias drabužis šalyje buvo kimono, o po karo visame regione paplito uniforminės aprangos idėjos. Nors turtingųjų sluoksnis pokario metais pradėjo sekti Paryžiaus diktuojamomis tendencijomis, kasdienės aprangos kultūra nebuvo populiari pokalbių tema. Ką jau kalbėti apie eksperimentinę madą ar avangardą…

Kol Vakarų šalys flirtavo su atviro seksualumo idėjomis ir naujosios kartos simboliu neoficialiai paskelbė mini ilgio sijoną, Japonijoje formavosi konceptualistų judėjimas, kurio pionieriais tapo Issey Miyake ir Kenzo Takada. Dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje šie kūrėjai pradėjo drąsiai derinti japoniškas tradicijas su europietišku folkloru ir bene pirmą kartą japoniškai madai iškovojo vietą ant Paryžiaus podiumų.

Sacai, ruduo-žiema 2016

Undecover, pavasaris-vasara 2017

Tiesa, jeigu Europoje žodis „provokacija“ mados kontekste dažniau reikšdavo nuogumą ar bandymą krypti link futurizmo, japonų kūrėjai jam suteikė naują prasmę, reiškiančią nuostabą ir šoką. Jaunesnės kartos kūrėjai Rei Kawakubo iš „Comme des Garcons“ bei Yohji Yamamoto ne tik stebino netradiciniu požiūriu į moteriškumą (atmesta moters kūno kaip seksualinio objekto idėja), bet ir kūrė mados šou, primenančius japonišką teatrą. Modelių veidus padengdavo storas balto grimo sluoksnis, tamsios erdvės sukurdavo scenos įspūdį, o lėtas, griežtas žingsnių ritmas primindavo hipnozės seansą.

Kaip mėgdavo sakyti pats I. Miyake, auksinė japoniško dizaino taisyklė yra „jokio dizaino“, nes pats drabužio dėvėtojas turi nuspręsti, kaip ir kur daiktą naudoti. Tiesa, kol Vakarai žavėjosi japonų mados eksperimentais ir avangardu, pačioje Japonijoje pradėjo daugėti mados namų, geriau išreiškusių funkcinę ir minimalistinę estetiką, kurią netruko įsimylėti pačios vietinės rinkos klientės.

Legendinės Bunka pamokos

Tiesa, kad ir apie kurį garsų japonų dizainerį kalbėtume ar aptartume jų kūrybos ypatybes, juos visus sieja viena esminė savybė – garsioji Tokijo Bunka mados mokykla. Shinjuku rajone esantis 20 aukštų stiklo ir betono pastatas iš išorės gali priminti tradicinį biurų kompleksą, bet jo viduje kruopščiai, griežtai ir su japonams būdingu nuolankumu formuojamas japoniškos mados veidas.

Bunka mokyklą dar 1923 metais įkūrė Isaburo Namiki – nuožmus japoniškų tradicijų saugotojas, nusprendęs, kad vakarietiškos aprangos kultūra pernelyg greitai veržiasi į Japonijos moterų spintas. Dėl to pirmoji Bunka mokyklos funkcija buvo mokinti vietinį jaunimą siūti klasikinį kimono, išsamiai išdėstyti japoniško kostiumo istoriją ir stengtis, kad ji sukurtų tinkamą atsvarą svetimų idėjų invazijai. Iki šiol sakoma, kad Bunka mokyklos istoriją galima skirstyti į tris etapus: pirmasis buvo skirtas tiems, kurie siuvo drabužius sau ir savo šeimai; antrasis – eksperimentatorių Kenzo ir Yohji karta, savo vietą atradusi ekonomiškai stiprios Japonijos laikais; trečiasis – dabartinis laikotarpis, kai studentai skatinami stiprinti jau sukurtą industriją ir tradicijas.

Pagrindinė Bunka mokyklos ypatybė – atsidavimas perfekcionizmui ir bendruomeniškumui. Tai reiškia, kad mokyklos tikslas yra ne ugdyti individualius idealistus, bet dizainerius, kurie iš tiesų tobulai išmanytų savo amatą ir galėtų pasitarnauti visuomenei. Pavyzdžiui, mokykla atsisako naudoti klasikinius manekenus ir vietoje jų gamina savus, sukurtus pagal pačių studentų išmatavimų vidurkį. Taip pat kiekvienas kursas prasideda nuo išsamių žmogaus kūno tyrinėjimų, studentai aiškinasi, kaip kūnas juda, kaip prisitaikyti prie skirtingų jo formų.

Bunka mokyklos salė

Comme des Garcons pavasaris-vasara 2017

Ne mažiau svarbu ir būsimam kūrėjui parodyti, kad mados industrijoje individualistų būti neįmanoma – dizaineris visuomet dirba su komanda, kuria plačiai auditorijai. Tai skatina griežtą perfekcionizmą ir atspindi du pagrindinius japonų kultūros konceptus: satori siekimą (nušvitimas, kuris ateina pasiekus aukščiausią koncentracijos lygį) ir kaizen (nuolatinis mąstymas apie tobulėjimą, jo siekimas). Todėl nėra priimtina, kad mokykloje besimokantys studentai užsiimtų bet kokia kita veikla (pavyzdžiui, turėtų darbą) – visas jų dėmesys privalo būti skirtas vienam tikslui, sugebėjimų gerinimui. Tik tuomet galima pradėti mąstyti apie originalumą, netradicinę kūrybą.

Kadangi Bunka mokyklą baigė bene visi žymiausi japonų mados kūrėjai (tiek avangardistai, tiek minimalistai), didžioji dalis studentų po mokslų prisijungia prie žymių mados namų komandų, ten atlieka pirmąsias praktikas. Tiesa, užsieniečiams kelias į Bunka mokyklą dažniausiai būna užkirstas – visi pradiniai kursai dėstomi tik japonų kalba (tiesa, jau sukurta viena angliška aukštesnės pakopos programa), dėstymo kultūra persmelkta japoniškomis tradicijomis, studentai ugdomi darbui būtent Japonijos rinkoje.

Tokijas šiandien

Susipažinus su pagrindinėmis japoniškos mados tradicijomis ir suvokus, kaip gimė kelios esminės jos kryptys, žvilgsnį galima nukreipti į moderniąją Japonijos madą. Rodos, būtų galima sakyti, jog šiandien ji pagaliau yra atvira Vakarų pasauliui – tiek vyresnės, tiek jaunosios kartos dizaineriai sėkmingai dalyvauja tarptautinėse mados savaitėse, jų kūryba prekiauja visi didieji prabangos tinklai, o pasauliniai mados gigantai siūlo nuolatines kolaboracijos. Į tarptautinę mados areną veržiasi ne tik dizaineriai, bet ir japonų stilistai, modeliai, pramogų pasaulio žvaigždės, savo populiarumą užtvirtinančios milijonais gerbėjų socialiniuose tinkluose.

Būtų galima parašyti atskirą tekstą apie tai, kaip Vakarų dizaineriai genialiąją Rei Kawakubo vadina savo įkvėpimo šaltiniu, kaip mados namai „Undercover“ ar „Sacai“ plečiasi abiejose Atlanto pusėse, o dvikalbis angliškas-japoniškas tinklaraštis „Tokyo Dandy“ pagaliau praveria duris į slapčiausius Tokijo mados vakarėlius. Bet… Japonija vis tiek išlieka milžiniška mįsle. Tiek dėl savo mados įvairovės, kur puikiai koegzistuoja varnais dėl juodų drabužių vadinami „Comme des Garcons“ gerbėjai ir manga komiksų stiliaus entuziastai, tiek vakariečiams neperprantamos kultūrinės aplinkos.

Priešingai nei Vakaruose, didžioji dalis jaunų japonų kūrėjų siekia likti ir kurti savo šalyje. Dažniausiai net ne savo vardu, nes didele garbe laikoma dirbti vyresniam kūrėjui ir mokytis iš jo patirties. Prie šio požiūrio prisideda ir faktas, kad Japonijoje nėra įprasta reikalauti gerų anglų kalbos žinių – dažname salone ar mados namuose (išimtis – turistinės lokacijos) su jumis bus bandoma susikalbėti japoniškai, o atsakymams į laiškus neretai naudojamasi internetinėmis vertimo programomis. Savaip veikia ir bendravimo subtilybės – susipažinimas, verslo kontaktų mezgimas, socialinės hierarchijos nustatymas.

Ir vis dėlto net menkiausia pažintis su japoniška mada į atmintį įstringa ilgam. Ar tai būtų apsilankymas japonų dizainerių salone, ar kolekcijos peržiūra, ar net japoniško mados žurnalo pavartymas, kiekviena smulkiausia detalė sužavi savo preciziškumu, tyliu genialumu ir kūrėjo atsidavimu. Galbūt pažvelgus iš šono viskas atrodo komplikuota tarsi trapi žodžių dėlionė tradiciniame haiku, bet… kartais nebūtina suvokti, kad galėtum pagarbiai žavėtis.

Žurnalas System, ruduo 2013

Nuotraukos System, Business of Fashion, New York Times, Sacai

X