Vestiaire Collective įsigyti vintažiniai Manolo Blahnik bateliai (120 Eur)

Kai 2018-ųjų viduryje nusprendžiau parašyti apie antrų rankų prabangą, perkamą ir parduodamą internetu, visos mados žiniasklaidos žvilgsnis į šią temą buvo išskirtinai optimistinis. Galbūt net kiek naivus, kaip paprastai būna vertinant tvarias iniciatyvas, kurios turėtų „išgelbėti“ mados industriją, o tuo pačiu – ir negrįžtamai į gera pakeisti mūsų pirkimo įpročius. Vis tik po poros metų perskaičiusi minėtą savo tekstą supratau, kad tuometis optimizmas pandemijos kontekste šypseną išverčia į grimasą. Ir nusprendžiau, kad prie temos reikėtų grįžti, tik jau remiantis karantino patirtimi ir atsižvelgus į dabartinę mados verslo situaciją.

Per pastaruosius keletą metų mados industrijoje įvyko daugiau pokyčių nei per praeitą dešimtmetį. Išmanių iniciatyvų ir mados startuolių bumą 2019-aisiais sustabdė 2020-ųjų COVID-19 krizė. Jos „dėka“, McKinsey Gobal Fashion Index duomenimis, daugelio mados įmonių, ypač dirbančių globaliu mastu, veikla taps beveik nepelninga (pelnai traukiasi apie 90%) arba net nuostolinga. Uždarytos parduotuvės, sustojusi gamyba ir ilgas bei neramus karantino miegas reiškia, kad pasaulinė mados industrija į 2019-ųjų lygį sugrįš (geriausiu atveju) 2022-ųjų pabaigoje arba (blogesniu atveju) besibaigiant 2023-iesiems. Prabangos sektoriaus prognozės dar liūdnesnės, mat dauguma prabangos prekių – ypač drabužių – vis dar perkama fizinėse parduotuvėse, neretai – keliaujant. Tai reiškia, kad jeigu griežti judėjimo tarp šalių apribojimai nesikeis, dauguma prabangos kompanijų atsigavimo iki 2024-ųjų gali nesitikėti.

Bet nėra ko slėpti, kad pinigus vis tiek leidome arba pergalvojome spintos turinį bandydami jų sutaupyti ar net prasimanyti. Business of Fashion ataskaitoje State of Fashion skelbiama, kad 2020-aisiais vos per 8 karantino mėnesius elektroninė mados prekyba patyrė šešerių metų šuolį ir beveik trečdalis visų mados prekių buvo nupirkta internetu (prieš 2020-uosius šis skaičius tesiekė 16%). Įdomiausia tai, kad didžiausią pokytį pajuto būtent internetinės perpardavimo platformos, kurių veikla 2020-ųjų kovą dar buvo pristojusi, tačiau artėjant balandžio galui ne tik pilnai atsistatė, bet ir keliskart viršijo lūkesčius. Ir tikimasi, kad ši tendencija tik stiprės – pagal Thredup ir GlobalData prognozes, 2029-aisiais perpardavimo platformos jau generuos didesnius pardavimus nei greitoji mada.

2029-aisiais perpardavimo platformos jau generuos didesnius pardavimus nei greitoji mada.

Po skaičiais gausios įžangos verta grįžti arčiau realybės. Ir gal net arčiau savosios karantino patirties. Ir visa tai ne apie karantino pirkinių apžvalgas, kaip šiuo metu populiaru, bet emocinę savianalizę (ir artimų žmonių įžvalgas) apie santykį su mada, kai jos, rodos, gyvenime reikėjo mažiausiai. Ir natūralu, kad pirmaisiais karantino mėnesiais santykis su spintos turiniu šiek tiek bangavo.

Turiu įprotį drabužius peržiūrėti kartą į kelis mėnesius ir nenešiojamus parduoti. Spintą dažniausiai ir taip pildau ne naujais, o antrų rankų (tiesa, brangesniais, geresnės kokybės) daiktais. Tačiau pirmas karantino impulsas buvo ne šiaip susitvarkyti, nes nebuvo ko veikti. Dirbant laisvai samdoma mados žurnaliste bei komunikacijos konsultante pirmomis pandemijos dienomis nežinojau, kiek laiko neturėsiu pajamų, tad spintoje „marinuoti“ potencialių įplaukų tikrai nenorėjau. Kiek pasikeitė ir prioritetai, kai namuose teko ir dirbti, ir mokytis – tai reiškia kiekvieną dieną prie ekrano praleisti bent po 14 valandų.

Norą atsikratyti to, ko nebereikėjo, pajuto daugelis. „Sklandžiai dirbti mums itin svarbu, nes ekonominės krizės metu mūsų platforma suteikia galimybę monetizuoti savo spintos turinį“, – pranešime spaudai teigė platformos Vestiaire Collective vadovas Max Bittner. Panašius pranešimus išleido ir Depop bei The Real Real, suvokę, kad ne madingiausių daiktų paieškos, o būtent greitas ir patogus pardavimas taps svarbiausia perpardavimo platformų funkcija. Kai kurios platformos sumažino savo komisinį mokestį. Kitos, kaip Depop, savo srautą pavertė panašiu į Instagram, kad jaunesni vartotojai mobiliojoje puslapio versijoje jaustųsi natūraliai.

Vestiaire Collective įsigyta ankstyvų 2000-ųjų Chanel rankinė (390 Eur)

Aš viską, ką norėjau, pardaviau per maždaug dvi savaites. Darbų situacija stabilizavosi, nusipirkau pirmą gyvenime minkštą namų kostiumą ir ėmiausi naujo plano: esamus būtinus drabužius pakeisti geresnėmis jų versijomis, kol nenuslūgo karštligiški (jokios užuominos į COVID-19) pardavimai bet kokia kaina. Taip pardavus kelis daiktus į jų vietą spintoje stojo Toteme suknelė už 90 eurų, Acne Studios marškiniai už 30 eurų ir kelnės už 20 eurų. Nežinau, ar juos pardavę žmonės dabar nesigaili skubotų sprendimų. Pardavus dar keletą daiktų įsigijau dizainerės Ievos Daugirdaitės suknelę, kurią pranešiojau visą vasarą. Šiek tiek išvalius bei kokybiškai atnaujinus spintos turinį iki žiemos nebepirkau ir nebepardaviau nieko.

Pastebėjau, kad įdomūs pokyčiai bendroje antrų rankų prabangos rinkoje prasidėjo dar rudenį, kai darbas bei mokymasis iš namų jau tapo nauju normaliu režimu, o pirkimas bei pardavimas internetu – savaime suprantamu reiškiniu. Galbūt nuskambės keistai, bet atsidūrę karantine iš potyrių ieškotojų pamažu grįžome į daiktų kolekcionierių gretas. Kai neturi galimybės pinigų leisti kelionėms, socialinei ar kultūrinei veiklai, didžioji dalis išlaidų (ir saviraiškos pajėgumų) tenka būtent daiktams. Apie tai žurnalui Kukla Magazine net rašiau tekstą pavadinimu „Prabanga grįžta namo“, nes būtent namuose įstrigome ne tik mes, bet ir mūsų noras vienaip ar kitaip kurti savąjį „aš“, vis dar bandantį unikalumą rodyti socialiniuose tinkluose ir apibrėžti jį vartojimu.

Atsidūrę karantine iš potyrių ieškotojų pamažu grįžome į daiktų kolekcionierių gretas.

Čia atsidaužiame į šiokią tokią kognityvinio disonanso sieną. Karantino metu itin daug kalbėta apie būtinybę vartoti mažiau, po spintos pertvarkų socialiniuose tinkluose masiškai prisiekinėta pirkti tik tai, ko reikia, bei remti tvarias mados iniciatyvas. Pirkti antrų rankų daiktus net tapo išmanumo, savalaikių problemų suvokimo simboliu – ir nusiperki kažką naujo, ir neprisidedi prie perprodukcijos proceso, aplinkos teršimo. Rodos, galime laidoti greitąją madą ir skelbti 2020-uosius ne tik COVID-19, bet ir žiedinės ekonomikos metais.

Tik tiek, kad taip neįvyko ir neįvyks. Galbūt pandemija ir paskatino diskusijas apie vartotojiškumo eros pabaigą, bet pati pabaiga dar kažkur anapus. Mat emocinis nuovargis, besitęsiantys judėjimo ribojimai bei savotiškas įsipatoginimas karantino sąlygose nulėmė, kad vartoti nejučia vėl pradėjome daugiau. Tiek greitosios mados (net jei ir plakami sąžinės), tiek pirkdami antrų rankų drabužius ar aksesuarus, ypač – prabangesnius.

Gerų kainų medžioklė ekrane ne vienam pažįstamam pakeitė pasivaikščiojimus ar PlayStation žaidimus. Nuolatinis perku-parduodu ciklas tapo pramoga, nes smagu nueiti iki paštomato ar sulaukti kurjerio skambučio. Žiemos šventės be šeimos tapo proga puoštis. O puoštis norėjosi ir be progos. Tik kad vietoje greitosios mados pirkinių vienkartinėms progoms dažniau rinkomės daiktus, kuriuos jau kažkas pardavė, ir ketinome juos po to parduoti patys. Sąžinė lyg ir ramesnė, bet klausimas, ar vis tiek elgiamės sąmoningai. Žinau, kad keli paskutiniai mano pirkiniai buvo paveikti tiek kainų medžioklės azarto, tiek noro sau kažką pasidovanoti, tiek emocinės duobės. Ir žinau, kad sau tą pripažinti nėra lengva.

Bebaigiant šį tekstą kaip tik pasirodė naujiena, kad prabangos grupė Kering įsigijo 5% Vestiaire Collective akcijų paketą ir tai platformos vertę rinkoje iškėlė virš 1 milijardo eurų. Jei 2018-aisiais man atrodė, kad antrų rankų prabanga tėra tarpinė stotelė tarp greitos mados ir pilnos kainos prabangos, šiandien jau atrodo kitaip. Antrų rankų prabanga yra ateitis. Tik klausimas, ar sugebėsime susivokti, kad sąmoningą vartojimą apibrėžia ne tik pats pirkimo iš antrų rankų faktas, bet ir tai, kaip susitvarkysime su savo pačių rankomis, vėl spaudžiančiomis „dėti į krepšelį“.

Beje, norėjau pasidalinti įdomiais ThredUp apklausos apie pandemijos vartojimo įpročius duomenimis, kurių nepanaudojau tekste:

• Daugiau nei pusė žmonių pradėjo tvarkytis spintą dažniau nei prieš pandemiją.

• 4 iš 5 žmonių pakeitė savo nuomonę apie antrų rankų prekes ir svarsto tai kaip gerą pasirinkimą sumažėjus pajamoms.

• 79% žmonių šiemet ketina drabužiams išleisti mažiau nei įpastai.

• 2 iš 3 žmonių, seniau nesinaudojusių perpardavimo platformomis, dabar yra linkę tą daryti. Dažniausia priežastis – parduoti kažką nenešiojamo ir gauti papildomų pajamų.

• 88% žmonių pandemijos metu susikūrė naujus tvaresnius įpročius (taisyti drabužius, mainytis drabužiais su draugais) ir ketina juos išlaikyti karantinui pasibaigus.

Šaltiniai: ThredUp, Business of Fashion, WWD, platformų pranešimai spaudai