Mados infekcija 2021 | Paieškos ir pametimai

Ko nuolat ieškome lietuviškoje madoje? Nostalgiško 90-ųjų jaudulio? Z kartos talentų, kurie Lietuvos vardą nuneš į užsienio žurnalų antraštes? Komercinių stebuklų? Svarstymai tęsiasi jau ne vienerius metus ir visada pasiekia piką, kai žiniasklaidoje bei Vilniaus gatvėse pradeda šmėžuoti „Mados infekcijos“ kaukolė. Jau 23-ią kartą vykęs festivalis ne tik suburia skirtingų kartų mados entuziastus, bet ir kviečia diskutuoti apie Lietuvoje kuriamos mados būklę. O ji – tarsi buvęs Vilniaus taksi parko pastatas, kuriame šiemet nusidriekė 100 metrų ilgio podiumas. Epizodiškai prikeliama naujam gyvenimui, bet vis dar laukianti išgelbėjimo, proveržio, realaus susidomėjimo.

Sakyčiau, kad „Mados infekcija“, tradicinę dviejų dienų programą sutalpinusi į vieną koncentruotą vakarą, labai aiškiai parodė, į kokias grupes galime skirstyti šiandien dirbančius mados kūrėjus. Vieni kuria personažus ir istorijas, kiti – drabužį. Kai kas bando pasivyti tendencijų traukinį. Bet yra ir tokių, kurie drąsiai eina savęs pažinimo keliu. Ir tokia įvairovė yra labai sveikintina, nes padeda geriau suprasti, ko iš tiesų tikimės iš šio renginio, ką norime jame matyti ir palaikyti.

O palaikyti tikrai yra ką. Pavyzdžiui, festivalio organizatorių siekį mados bendruomenę burti ne tik prie podiumo – dieną prieš renginį buvo siūloma sėsti į Vilniaus dailės akademijos (VDA) suolą ir paklausyti kviestinių lektorių iš Italijos mados instituto „Polimoda“. Labai stebiuosi, kad kvietimas į paskaitas, kurias vedė instituto direktorius, buvęs „Salvatore Ferragamo“ dizaineris Massimiliano Giornetti ir dėstytoja Marija Popadničenko, buvo beveik nereklamuotas. Auditorijoje teko sutikti keletą „Mados infekcijos“ organizatorių, porą VDA darbuotojų bei studentų, nors paskaitų turinys tikrai būtų buvęs įdomus ir platesniam mados gerbėjų ratui. Tokio kalibro mados profesionalai į Lietuvą atvyksta ne itin dažnai, tad noriu pasidžiaugti už festivalio organizatorių pastangas bei padėkoti už galimybę pabendrauti su industrijos specialistais.

Domenico Orefice kolekcijos modelis

Man itin didelį įspūdį paliko M. Giornetti pastebėjimas, kad šiandien madoje didžiausią vertę turi ne bandymas sekti kitų jau pramintais keliais, bet kūrybinės paieškos savoje kultūroje. Apie tai daug diskutuoju ir su kolegomis bei jaunosios kartos dizaineriais, kurie mūsų kultūrinį palikimą vis drąsiau interpretuoja savo kūryboje, jame ieško naujų (ar tiesiog seniai pamirštų) raiškos būdų. Tikiu, kad iš vienos pusės tai yra pandemijos pasekmė: kurį laiką negalėję keliauti ir vidinės ramybės ieškoję arčiau namų, neišvengiamai pradedame labiau vertinti tai, ką anksčiau praleisdavome pro akis. Iš kitos pusės – mados globalumas kartu su informacijos pertekliumi bei didėjančiais industrijos greičiais dar prieš 2020-uosius buvo tapęs problemine tema.

Šios atsigręžimo į save idėjos atsispindėjo ir ant „Mados infekcijos“ podiumo. Jaunųjų talentų konkurso „Mados injekcija“ laimėtoja dizainerė Liepa Aliukaitė savo kolekciją skyrė sugrįžimui į gamtiškąją prigimtį. Reljefinius žemėlapius primenantys medžiagos sluoksniai, mezgti elementai, apsaugos nuo vėjo ir vandens funkciją atliekantys aksesuarai atrodė idealiai tinkantys intelektualiai miesto moteriai, nusprendusiai pasiduoti gamtos vilionėms.

Man itin patiko pristatymo pradžioje demonstruota stambaus tinklo suknelė, kurią siūlyta dėvėti su kelnių ir megztos liemenėlės duetu – tai nuskaičiau kaip šmaikštų pastebėjimą apie tai, kad visi papuolėme į gamtos (ir viruso) tinklus. L. Aliukaitės kolekcija nuo pirmo iki paskutinio modelio atrodė vientisa ir išbaigta, joje vietos atsirado tiek moteriškiems, tiek vyriškiems įvaizdžiams, puikiai apgalvotas stilius.

Liepos Aliukaitės kolekcijos modeliai

Kiek kitaip atsigręžimą į folklorą interpretavo dizainerė Sandra Straukaitė. Nors techniniai elementai bei audiniai kūrėjos gerbėjams tikrai nėra naujiena, šįkart ji funkcinius vyriškos aprangos sprendimus derino su nertomis palaidinėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad ant nėrinių gausu tradicinių folkloro motyvų, geriau įsižiūrėjus buvo galima pamatyti šypseną keliančias žuvų, kaukolių formas.

S. Straukaitės kolekcijos stiprybė – gebėjimas parinkti įstabias medžiagas ir joms suteikti didelio tūrio formą. Man itin patiko tai, kaip dizainerė pergalvojo vyrišką klasiką ir ją perteikė su humoru, vyriškumo ir bendrai lytiškumo užklausimu. Tai, kas atrodė kaip kelnės, iš tiesų buvo sijonas. Vyriškas paltas buvo pasiūtas iš satino blizgesį turinčios medžiagos, kurią sietume su moteriška vakaro apranga. Minimalistiniai palaidinės bei kelnių duetai prožektorių šviesoje švytėjo, o kolekcijos „nuotakos“ apdaru tapo baltas kombinezonas su ilgu šleifu.

Vienintelis kritiškesnis pastebėjimas veikiausiai būtų skirtas ne dizainerei, o kolekcijos stilistei Karinai Leontjevai, kuri, rodos, kiek per drąsiai perėmė mados namų „Bottega Veneta“ užduotas estetines tendencijas. Kad ir kaip ten būtų – festivalio idėjinė autorė, ant podiumo pasirodžiusi su priklijuotais ūsais, vakarą pavertė savo triumfu. Labai linkėčiau, kad triumfas tęstųsi ir socialinėse medijose bei pardavimų eilutėse.

Sandros Straukaitės ir Domenico Orefice modeliai

Trečia stipriausia vakaro kolekcija – Norvegijoje dirbančios dizainerės Vaidos Voraitės ir menininkės Lin Wang bendras kūrinys. Prieš pristatymą turėjau progą pabendrauti su V. Voraite ir išgirsti istoriją apie tai, kaip L. Wang tyrinėja poetinius nesusipratimus tarp kultūrų, o jei tiksliau – nagrinėja europiečių jūreivių, keliavusių į Tolimuosius Rytus, tatuiruotes bei jų istorijas. Nuo stereotipais tapusių kultūrinių motyvų (drakonai) iki meilės istorijų – tatuiruotės tampa tiek asmeninės biografijos, tiek stiliaus/įvaizdžio dalimi.

Mane sužavėjo mintis, kad tatuiruotes tam tikra prasme dėvime kaip drabužį. Tik jei pastarasis yra „antra“ mūsų oda, tatuiruotės nugula ant pirmosios. V. Voraitės kolekcijoje šis santykis apverčiamas aukštyn kojomis ir tatuiruotės motyvas išpaišomas (pačios L. Wang rankomis!) ant dirbtinės odos paltų, šilko suknelių bei marškinių. Taip sukuriamas lengvas kognityvinis disonansas: visi suprantame sezoną tatuiruoto vyro stereotipą (agresyvus, piktas, potencialiai priklausantis nusikalstamai grupuotei), bet kas nutinka, jei tas pats vyras dėvi iš mamos naktinuko pasiūtą suknelę? Kaip tada suvokiame vyriškumą ir jo ribas?

Dar norėčiau trumpai užsiminti apie Londone kuriančio dizainerio Saimono Tartenio kolekciją, skirtą tamsai ir joje skęstančiai moderniai visuomenei. S. Tartenis yra būtent tas kūrėjas, kurį teksto pradžioje įvardinau kaip kuriantį personažus ir istorijas, kas šiek tiek užgožia drabužį. Nors ant podiumo pamatėme įspūdingą spektaklį, kuriame vietos atsirado ir vadinamiesiems „marozams“, ir erotinėms dominantėms, ir itin didelei modelių įvairovei, norėjosi pastebėti ir tai, kuo jie buvo aprengti.

Vaida Voraitė ir jos kolekcijos modelis

Daug klausimų sukėlė festivalio dalyviai iš užsienio, kurie sudarė net trečdalį visų vakaro pristatymų. Jau ne kartą svarsčiau, kodėl „Mados infekcijai“ to reikia –  ar vien tam, kad būtų galima užsidėti pliusą ir renginį vadinti tarptautiniu? Ypač kai atrodo, kad nei užsienio žiniasklaidos, nei komercijos atstovų renginyje lyg ir nėra.

Taip pat norisi darkart paliesti komercinės iniciatyvos trūkumą. Taip, „Mados infekcija“ pagaliau turi keliems dizaineriams skirtą e-parduotuvę shop-us.eu, bet nesi įsitikinusi jos nauda. Jei tiksliau – visiškai nematau šio projekto viešinimo ir abejoju, ar jis pasiekia savo tikslinę auditoriją. Pati ne vienerius metus akylai seku vietinių kūrėjų darbus ir nevengiu jų įsigyti, tačiau atrodo, kad pardavimo klausimą kol kas geriau išsprendžia „Instagram“, kur galite greičiau susirasti kūrėjus, jų internetines svetaines arba kontaktuoti asmeniškai. Tad kokia dalyvavimo festivalyje nauda patiems kūrėjams – be patirties, žinoma – atsakyti sunku.

Galbūt dalis problemos yra ir žiniasklaidos abejingumas festivaliui? Kelias paskutines dienas vis tikrinau pagrindinių žiniasklaidos priemonių portalus ir ieškojau atsiliepimų apie renginį, kolekcijas, lietuviškos mados situaciją. Visur pavyko rasti tik tuos pačius pranešimus spaudai, kai kur net vienodomis antraštėmis. Na, ir pastebėjimus apie svečių aprangą arba ant podiumo matomas „nuogybes“. Kol nepajudėsime iš tokio absoliutaus nesusidomėjimo taško, kažin, ar „Mados infekcijos“ iniciatyvos bus tinkamai įvertintos ir pastebėtos. Nors auditorija tam tikrai yra – užteko šeštadienio vakarą praleisti buvusiame taksi parke, kur vyko lietuviškos mados ateities paieškos.

 

Už nuotraukas esu dėkinga fotografui Vincui Čygui. Paskutinė nuotrauka lrytas.lt. Už kvietimą dalyvauti festivalyje dėkoju dizainerei Vaidai Voraitei.